Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro įrašas iš transliacijos

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro įrašas iš transliacijos: 2001 m. gegužės 15 d.; Diriguoja Juozas Domarkas

“Carmina burana” klodai

1803 m. benediktinų vienuolyne (Benediktbeuern), Bavarijos Alpėse, buvo surastas senas rankraštis: apie du šimtai eilėraščių - atrodo, skirtų dainuoti, kuriuos sukūrė nežinomi XIII šimtmečio poetai-klajūnai. Dauguma dainų parašyta viduramžine lotynų kalba, įterpiant senovinės prancūzų ir vokiečių kalbos posmų. Toji poezijos antologija buvo išleista, rinkinys pavadintas “Carmina Burana”.

Knygos lakštuose tekstas “pramiegojo” dar šimtą metų, kol vokiečių kompozitorius Carlas Orffas, pasirinkęs dainų pluoštą, sukūrė joms muziką. “Carmina Burana” premjera įvyko Frankfurte prie Maino 1937 m., ir nuo to laiko - iš šimtmečių miglos prisikėlę viduramžių jaunuoliai ir skaistaveidės jų merginos - nebenueina nuo pasaulio scenų.

Mūsų vaizduotėje viduramžių žmogus dažnai šmėkščioja lyg asketiškas vaiduoklis: beaistris, susigūžęs, marų išvargintas, pragaro bausmių įbaugintas. “Carmina Burana” parodo jį visai kitokį. Taip gaivalingai čia apdainuojami gyvenimo džiaugsmai, gamtos grožis, antikinio Kupidono ir Veneros malonės, tarsi pro gotiškas katedras jau būtų praskriejęs artėjančio Renesanso vėjas.

Istorinės tikrovės rėmuose tuometinio žmogaus trumpalaikis gyvenimas ir jam pasiekiami laimės trupiniai mums atrodo apgailėtinai vargani. Tačiau nors savo brolį pralenkėme medžiaginės pažangos kelyje, jausmų panašumu iki šiol su juo giminiuojamės. Žmogaus širdis per šimtmečius nepasikeitė.

“Carmina Burana” eilėraščius suka dvi viena kitai priešingos ašys: maištaujanti dvasia ir neišvengiamas pasidavimas likimui. Nušvinta meilės ekstazė, sielą persmelkia skaistumas, vyno svaigulyje valandėlei apsisuka galva. Tolumoj, lyg regėjimas, pasivaidena iliuzinė laimė, tačiau netrukus Fortūna klastingai nusigręžia - gniūžta svajonės, baigiasi šaunus skrydis į nepasiekiamą džiaugsmą.

Ne veltui senojo rankraščio viršelyje buvo nupieštas Fortūnos ratas: viduramžių poetai patys suteikė žemiškam džiūgavimui antrąją dimensiją. Kompozitorius dar labiau išryškino grėsmingą likimo motyvą, “Carmina Burana” pradėdamas ir užbaigdamas ta pačia Fortūnai skirta daina, kurią gieda apgaulingo laimės rato sugniuždytos aukos. Rėmai tamsūs, bet tarp jų atsvėręs paveikslas liepsnoja įvairiaspalviu žmogaus jausmų spektru. “Carmina Burana” apdainuoja ne kryžiaus karus, kurie tuo metu buvo įsisiūbavę, ne karalius, ne riterius ir ne kilnias jų damas. Bevardžiai poetai pasineria į paprasto žmogaus išgyvenimus, kuris, lygiai kaip ir mes, mylėjo, ieškojo laimės, džiaugdavosi mažom jos skeveldrom ir lengvai patikėdavo Fortūnos pažadais. Žemės jėgų galinga trauka, tarp jų besiblaškantis žmogus ir bedugnėn jį nešanti povandeninė srovė - apie tai dainuoja “Carmina Burana”. Tai ne vieno kurio išrinktojo neįtikėtina istorija, bet mūsų visų kasdieninė drama. Todėl ji universali.

Nors kompozitorių ir nežinomus libretistus skiria septyni šimtai metų, dvasiškai jie atrodo kaip reta artimi. Niekur gaida neprieštarauja raidei. Priešingai: žodis ir garsas vienas kitą iškelia, pabrėžia ir sutvirtina. Tarsi “Carmina Burana” kūrėjai būtų glaudžiai bendradarbiavę…

Turbūt žvilgantį Orffo fortepijoną nuolat buvo apspitę viduramžiški jo draugai - valkataujantys poetai, vienuoliai ir studentai: vieni basi, kiti tonzūruoti, treti plunksnom pasidabinę kepures. Tikriausiai jie ginčijosi tarpusavy, dainavo, skambino kompozitoriui savo liutniom, gėrė jo vyną ir, šaukdami vienas per kitą, prašė: “Carlai, šis posmas turi būti daug smagesnis!” O gal kompozitorius (rašęs muzikos ir pasaulinei olimpiadai Berlyne), gal šis akademiškai atrodąs miunchenietis, vieną šiltą pavasario naktį paliko savo akinius ant stalo ir drauge su “Carmina Burana” vagantais patraukė senais Bavarijos keliais pro svaigulingai žydinčius miškus, kur viešpatauja margais šilkais apsivilkusi Flora.

Šios sceninės kantatos pulsas yra tvinkčiojantis jos ritmas, valdomas įspūdingos mušamųjų jėgos. Orffo orkestras didžiulis. Ir neįprastos sudėties. Kompozitoriui būdinga antiromantinė orkestruotė, ypač tai pasakytina apie styginius instrumentus. Arfa pasitraukia; jos vietoj prabyla du agresyvūs fortepijonai. Įžengia čelesta, cimbolai, ksilofonas; išsirikiuoja timpanai, būgnai, kastanjetės ir kiti ritmo sargybiniai. Į vienumą sulydyto orkestro skambesį pakeičia paskirų instrumentų spalvingi pasisakymai. Tarsi visi, net kukliausieji, būtų pasijutę lygiateisiai. Garso slinkties piešinys užbrėžtas pirmapradiškai, tačiau kieta drausme apvaldytas ir išradingai pajungtas “Carmina Burana” dramai išryškinti. Todėl muzikinis sakinys išrieda lyg branduolys iš riešuto kevalo: aiškus, tyras, objektyvus.

Vokalinėje erdvėje plačiai sparnus ištiesia choras ir trys solistai: sopranas, baritonas ir tenoras. “Carmina Burana” sąranga paremta diatonine daina, kurią kartais perkryžiuoja skambi arijetė arba giedotinė deklamacija. Melodinis škicas dažnai nesudėtingas, bet pagaulus ir įsimenantis: vietom lyriškas, vietom geismais putojantis per kraštus, vietom kandus ir pašaipingas. Lygiai kaip ir senojo rankraščio eilėraščiai. Daina siūbuodama auga, kyla ir turtėja, vis plačiau atskleisdama savo apimtį, kol jos srautas išsilieja į didžiųjų chorų likiminę jūrą. Kompozitorius puikiai jaučia kontrastų dinamiką ir pasiekia stiprių efektų paprastom, bet gerai apgalvotom priemonėm. Todėl “Carmina Burana” patraukia ir didžiai išprususį klausytoją, ir eilinį “gražios muzikos” mėgėją. Ši įspūdinga kantata apkeliavo pasaulį, sau laimėdama įvairiopo skonio minias: nuo Beethoveno gerbėjų iki rokenrolo muzikos entuziastų.

Carlas Orffas laikė teatrą “visų menų sinteze” ir siekė jungtinio sceninių įspūdžių poveikio žiūrovui. “Carmina Burana “, būdingiausias ir žinomiausias jo kūrinys, žaidžia judesiu, garsu, šokiu, daina ir vaizdine scenos magija lyg margais kaleidoskopo žėručiais, kurie susibėga draugėn kiekvienam spindulingam momentui. Nelyginant sąjungininkai, vienu metu pakilę su plevenančiom vėliavom, trimitais ir žirgais į bendrą žygį - žiūrovo pavergti. Atsilaikyti nelengva.

Rimų gausus eilėraščių originalas parašytas trumpa, kartais tik kelių žodžių eilute. Lietuvių kalba, šokdindama įvairuojantį kirtį, turtinga galūnių kaitų ir senų formų, bus bene vienintelė, į kurią įmanoma senojo rankraščio eilėraščius išversti rimuotos dainos posmais. Tomis lietuvių kalbos savybėmis verta pasididžiuoti.

Birutė Pūkelevičiūtė

 

Stilinga, gyva, operinės rutinos nepaliesta ekspresija pulsuoja Juozo Domarko interpretacija. Jam lengvai paklūsta techninių keblumų nejaučiantys Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Į patyrusių scenos meistrų aistrų siautulį lengvai įsilieja jaunieji - sopranas Irena Zelenkauskaitė, baritonas Giedrius Žalys ir svečias iš Latvijos Andris Veismanis.

 

FORTŪNA PASAULIO VALDOVĖ

1. O FORTŪNA

O Fortūna,

Tu kaip mėnuo -

Tu kas dieną

Vis keities:

Tai didėji,

Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties,

Nuterioję

Mus vilioja

Naujo geismo pažadai;

Vargas, lygiai

Kaip galybė,

Greit ištirpsta, lyg ledai.

 

Galingoji,

Klastingoji,

Tu sukiesi vis ratu,

Kol tamsybėj

Ir tuštybėj

Net šviesa nuskęs kartu.

Tykai vėlei

Tarp šešėlių;

Imsi žaist manim, jaučiu.

Tavo pinklėms

Aš beginklis -

Nuogus man nuplak pečius.

 

Ir skaistybė,

Ir tvirtybė

Nusigręžė nuo manęs.

Pilnas baimių

Tarp nelaimių

Skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit

Ir pritarkit,

Aimanuojant man skausme,

Nes narsieji,

Nes drąsieji

Žūsta laimės žaidime.

 

2. FORTŪNOS PALIKTAS ŽAIZDAS

Fortūnos paliktas žaizdas

Atminęs, ašaroju.

Ji savo dovanas visas

Man atėmė, žiaurioji.

Garbanota jos kakta,

O tačiau ne sykį

Mums belieka atsukta

Pašaipinga plikė.

 

Fortūnos soste aš kadais

Sėdėjau karūnuotas,

Pasisekimas, lyg žiedais

Buvau apvainikuotas.

Nors spindėjau toj garbėj

Linksmas ir laimingas,

Bet dabar krentu žemyn,

Apvogtas niekingai.

 

Fortūnos ratas sukas vis,

Ir aš mažėju, dylu,

O kitas vėl į aukštybes

Karališkas iškyla.

Būk, karaliau, atsargus:

Laimės ratas sverdi.

Įrašytas ant ašies

Ir Herkubos vardas.

 

I PAVASARIS

3. VĖL PAVASARIS ŠVIESUS

Vėl pavasaris šviesus

Žiemą nugalėjo

Ir, nudžiuginęs visus,

Žemę glamonėja.

Aprengia margais šilkais,

Flora karaliauja -

Ošia, gieda jai miškai

Ir klusniai

Jai tarnauja.

 

Bunda Floros glėbyje

Febas mėlynakis;

Mirga, plazda lankoje

Gėlės ir plaštakės.

O Zefyras nektaru

Kvepiančiu alsuoja;

Meilė po dangum žydru

Šaukia mus

Ir vilioja.

 

Filomenos dainomis

Girios vėl apsąla,

Traukia paukščiai erdvėmis

Į svajonių šalį.

Gėlės virpa meilumu,

O balsai merginų

Žada tūkstančius džiaugsmų,

Į tolį

Vadina.

 

4. SAULĖ SAVO SKAISTUMU

 

Saulė savo skaistumu

Viską atgaivina

Ir balandžio gražumu

Žemę padabina.

Meilės ilgisi dvasia,

Vėlei pasikeitus,

Viešpatauja širdyse

Vaikiškas dievaitis.

 

Kiek pavasaris šviesus

Atneša grožybių!

Kviečia jis ir mus visus

Džiūgauti linksmybėj.

Eiki pramintais keliais:

Ves tave jaunystė.

To, kurs myli, neapleisk

Pastovioj draugystėj.

 

O, mylėk ištikimai:

Kaip tave mylėjau.

Mintimis, visais jausmais

Tau pasižadėjau.

Visados esu arti,

Nors ir nesimatom.

Kas taip myli, to širdis

Laižoma ant rato.

 

5. TIEK SVAJOTA

 

Tiek svajota,

Tiek sapnuota -

Vėl pavasaris pas mus!

Vėl raudoni

Žydi kloniai,

Spindi saulės skaistumu.

Liūdesio gana, gana!

Stebuklinga:

Žiemai dingus,

Grįžta vasara jauna.

 

Nebeliko,

Jau pranyko

Sniegas, šaltis ir ledai -

Lyg nebūta.

Žemės krūtį

Žinda lapai ir žiedai.

Tas varguolis, kas dvejos:

Kas mylėti,

Glamonėti,

Valdant vasarai, bijos.

 

Kas atrado

Saldų medų

Ir apsvaigo lyg vynu,

Tas jau gavo,

Paragavo

Kupidono dovanų.

Kaip Venera moko mus:

Spindulingi

Ir laimingi

Gerkim vasaros džiaugsmus.

 

PIEVELĖJE

 

6. ŠOKIS

 

7. ŽYDI MEDŽIAI, VILNIJA

 

Žydi medžiai, vilnija,

Rengia girią kilniąją

Šakomis

Ir -

Gėlėmis.

Mano draugas dingo;

Kaip man jo stinga!

Ten jis nujojo,

Ėja!

Kaip mylėjo jis mane!

 

Žydi girių platumos,

Žydi neužmatomos.

Nėr man bernelio,

Širdį taip gelia.

Man -

Taip graudu

Tarp žiedų.

 

Girioj žalia, žalia,

Žydi šakos.

Taip man širdį gelia,

Jo netekus.

Jis jau toli nujojo.

Aiman!

Kas dabar mylės mane?

 

8. DUOK, PREKIJAU, MAN DAŽŲ

 

Duok, prekijau, man dažų:

Skruostus raudonuosiu!

Jaunus vyrus nejučia

Meilės burtais

Aš prisiviliosiu.

 

Draus ar ne, -

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

 

Kilnūs vyrai, jums mylėt

Moteris tauriąsias:

Meilė teikia daug garbės,

Kelia širdį

Ir gaivina dvasią.

 

Draus ar ne, -

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

 

O pasauli, tau šlovė:

Tu džiaugsmų turtingas.

Tiek davei man dovanų!

Tau tarnausiu

Širdimi dėkinga.

 

Draus ar ne, -

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

 

9. RATELIS

 

Eina ratelį

Tos, kur visą vasarą

Mergaudamos žais,

Vyrų negeis,

Vienos - vis ratelį eis.

 

Laukiu, laukiu - net sapne,

Grįžk, berneli, pas mane.

Grįžk, berneli, pas mane,

Laukiu, laukiu - net sapne.

 

Rožių ir medaus burna -

Eikš, pagydyki mane.

Eikš, pagydyki mane,

Rožių ir medaus burna.

 

Eina ratelį

Tos, kur visą vasarą

Mergaudamos žais,

Vyrų negeis,

Vienos - vis ratelį eis.

 

10. JEI VALDYČIAU AŠ MARIAS

 

Jei valdyčiau aš marias,

Reiną, kalnus ir girias,

Viską atiduočiau -

Anglų žemėn jočiau;

Karalienę dorovingąją,

Meilingąją

Tiktai

Karštai

Myluočiau.

 

II SMUKLĖJ

11. KARTĖLIO UGNIM DEGU

 

Kartėlio ugnim degu

Sieloj prieštaringoj

Ir su savimi kalbuos

Žodžiais apmaudingais.

Gimęs žemės pelenuos,

Dulke prasidėjęs,

Tartum lapas aš sukuos

Ir žaidžiu su vėjais.

 

Sakoma, kad visados

Vyras išmintingas

Savo namą ant uolos

Stato ištvermingai.

Aš, kvailys, plaukiu tolyn,

Lyg vingiuota upė -

Nepastoviai, neramiai,

Man krantai nerūpi.

 

Blaškos, panašiai kaip aš,

Laivas be jūreivio

Ar užklydęs į erdves

Paukštis-pakeleivis.

Raktai neriša manęs,

Nesulaiko pančiai.

Nuskriaustieji man draugai,

Esam mes viengenčiai.

 

Per sunkus rimtumas man,

Sielvartaut nenoriu,

Prie linksmybių vien skrendu,

Lyg prie bičių korio.

Kai Venera liepia man,

Jai saldžiai tarnauju,

Nes bailiųjų širdyse

Ji neviešpatauja.

 

Aš žengiu plačiais keliais,

Sekdamas jaunystę,

Ir draugauju su ydom,

O dorybės vysta.

Virš išganymo statau

Malonumų meilę,

Dvasioj mirdamas, bandau

Gelbėt savo kailį!

 

12. EŽERU BALTAS PLAUKIOJAU

 

Ežeru baltas plaukiojau,

Žemės grožybę puošdamas,

Gulbinu tąsyk būdamas,

Varge, varge!

Nūn pajuodęs,

Ugny suspragintas!

 

Štai, aš ant iešmo kepamas,

Spirgu, virėjo vartomas…

Jau aš į stalą nešamas!

Varge, varge!

Nūn pajuodęs,

Ugny suspragintas!

 

• CD kompaktinės plokštelės