Ingrida Armonaitė

Biografija

Smuikininkė Ingrida Armonaitė 1985 baigė  Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, prof. Igorio Bezrodno klasę. Iki 1987 smuiko praktines ir teorines žinias ji tobulino tos pačios koservatorijos aspirantūroje,  prof. Valerijaus Klimovo klasėje. Nuo 1988 smuikininkė dirba Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedroje, nuo 1999 ji yra šios katedros docentė.

Smuikininkės atlikėjiškas talentas atsiskleidė gana anksti. 1972 ir 1976, dar būdama M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokine, ji tapo Tarptautinio J. Kociano jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje nugalėtoja; 1979 užėmė pirmąją vietą respublikiniame konkurse, o 1985 pelnė pirmąją premiją Tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse Zagrebe. Tuomet tokį aukštą apdovanojimą paskyrė žiuri pirmininkaujama pasaulinio garso smuikininko Henryko Szeringo, ir tai buvo bene vienintelis tokio lygio laimėjimas tarp Lietuvos smuikininkų.

Ingrida Armonaitė su koncertais aplankė daugelį Europos valstybių. Ji gastroliavo Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, Jugoslavijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Rusijoje ir daugelyje NVS šalių, Slovakijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Griežė su Bukarešto, Timišoaros (Rumunija), Prahos (Čekija), Košicos (Slovakija) filharmonijų simfoniniais orkestrais, Zagrebo kameriniu bei TV simfoniniu orkestru, Charkovo (Ukraina), Rygos (Latvija), Klaipėdos, Šv. Kristoforo, Lietuvos kameriniais orkestrais, Mažosios Lietuvos bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais. Smuikininkė nuolat dalyvauja festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Ji ne kartą griežė “Gaidos”, “Marių klavyrų”, “Palangos vasaros”, “Thomo Manno”, Šv. Kristupo vasaros, “Nakties serenadų”, “Muzikinio rugpiūčio pajūryje”, Pažaislio, Alma Mater Musicalis festivaliuose. Koncertavo tokiuose muzikiniuose renginiuose, kaip Okhridsko leto, Dubrovačke ljetne igre (Jugoslavija), Interforum (Vengrija), Cintarea Romaniei (Rumunija), Bardejovskej hudobnej jare, Košicka Hudobna jar (Slovakija), Janačkuv maj (Čekija), Russkaja zima (Rusija), Probaltika (Švedija), Klassik im Grünen, young. euro. classic. (Vokietija).

Smuikininkės repertuaras yra nepaprastai platus ir įvairus. Jame keliolika smuiko koncertų (A. Vivaldi, J. S. Bacho, W. A. Mozarto, F. Mendelssohno, J. Brahmso, M. Brucho, H. Wieniawskio, E. Lalo. P. Čaikovskio, H. Vieuxtemps’o, J. Sibelijaus, A. Bergo, S. Prokofjevo, I. Stravinskio, D. Šostakovičiaus), visas pluoštas sonatų (J. S. Bacho, L. van Beethoveno, J. Brahmso, E. Griego, C. Francko, C. Debussy, M. Ravelio, S. Prokofjevo, E. Schulhoffo, L. Harrisono), daugybė kitų žanrų klasikinės ir XX a. muzikos, tarp jų ir lietuvių kompozitorių (O. Balakausko, E. Balsio, V. Barkausko, P. Dikčiaus, V. Germanavičiaus, A. Jasenkos, J. Juozapaičio, B. Kutavičiaus, R. Merkelio, O. Narbutaitės, V. Paltanavičiaus, A. Šenderovo, R. Šileikos, V. Švedo, M. Urbaičio) kūriniai.

1985-1993 nuolatine smuikininkės partnere buvo pianistė Larisa Lobkova, nuo 1996 smuikininkė griežia kartu su pianiste Aušra Banaityte. Ingridą Armonaitę taip pat dažnai galime išgirsti griežiant kaip kamerinių ansamblių dalyvę, “Armonų trio” narę.

Nemažą pluoštą kūrinių Ingrida Armonaitė įrašė Lietuvos radijuje, dalis jos atlikėjiškos kūrybos užfiksuota trijose kompaktinėse plokštelėse. Tarp jų - dvi kamerinės muzikos, kur I. Armonaitė dalyvavo kaip kamerinių ansamblių narė (2000 ir 2001), bei solinė - “Dialogos”, įrašyta 2001 Vilniaus plokštelių studijoje.

"Gali pasakyti – štai dar viena muzikė, atsidavusi tam menui visa siela, visa savimi. Ji disponuoja pasigėrėtinai puikia technika, jos smuiko garsas sodrus, erdvus, paklūstantis (ten kur atlikėja nori) ir delikatiems niuansams."

Edmundas Gedgaudas. "Lietuvos rytas", 2000 11 21

"Patikimos ir užsigrūdinusios atlikėjos įspūdį kuria ne vien aiškiai stabili smuikininkės grojimo technika, bet ir išlavinta interpretacinė nuojauta, savitas meninis skonis, profesinės žinios, kuriomis pasikliaudama I.Armonaitė drąsiai ir nuosekliai formuoja savo sceninę muzikinę laikyseną."

Vytautė Markeliūnienė. "7 meno dienos", 2000 lapkričio 24 d.

"Ne vienas muzikos kritikas yra atkreipęs dėmesį į Ingridos pagarbą muzikiniam kontekstui, garso spalvingumą, formos pojūtį. Dar 1985 metais smuikininkei atlikus J.Brahmso Sonatą d-moll, anglų žurnale "The Strad" Anne Inglis akcentavo subtilų atlikėjos garso tembro išgavimą, patrauklų pianissimo bei gebėjimą atliekant kūrinį "susilieti" su instrumentu. Tikrai neturėtų užsimiršti J.S.Bacho sonatų smuikui ir klavyrui, S.Prokofjevo Pirmosios sonatos ar A.Bergo Koncerto smuikui ir orkestrui alikimas, žavintis garso kokybe, jausminės amplitudės dinamika."

Mykolas Jankūnas. "Muzikos barai", 2000 lapkritis Nr.11

"Smuikininkės Ingridos Armonaitės pagrotą Prokofjevo Sonatą prilyginčiau didelei ir reikšmingai teatro premjerai, kuriai buvo labai kruopščiai ir pasišventusiai ruoštasi. I.Armonaitė, atvėrusi Prokofjevo pilnatvę, minėtą kūrinį drąsiai galėtų groti bet kuriame prestižiniame Europos festivalyje."

Edmundas Gedgaudas. "Klaipėda", 2002 liepa

"Emociškai paveiki, įtaigia bendravimo maniera su klausytojais išsiskirianti smuikininkė bei orkestras, subtiliai atliepdami kiekvieną dirigento S.Domarko interpretacinį akcentą, įspūdingai perteikė mums nežinomo, bet, akivaizdu, ryškaus ir savito lietuvių kompozitoriaus kūrinį (apie E.Balsio Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.2)."

L. Danielson. "Kultur & Noje", 2003 10 11 (Švedija, 10-asis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis "Probaltica-2003")

Pirmame koncerte (liepos 10 d.) pasirodžiusios pianistė Sonata Alšauskaitė, dainininkė Natalija Katilienė su pianiste Egle Perkumaite ir smuikininkė Ingrida Armonaitė pristatė tris negausias, tačiau vidine erdve dideles ir techniškas programomas: J.S. Bacho preliudą ir fugą C-dur (GTK I tomas), J. Brahmso Pjesę fortepijonui, op. 119;R. Strausso Šešias dainas pagal C. Brentano eilėraščius, op. 68; C. Francko Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur. Intymi, klausymo intencijoms visokeriopai atvira Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios akustika neleidžia nuslėpti jokio formalumo, interpretacinio abejingumo, padėjo atlikėjoms išsyk užmegzti visavertį kontaktą su publika. Ypač jos palankumu buvo apdovanotas tik šiame festivalyje gimęs I. Armonaitės ir S. Alšauskaitės duetas, gaivališku vėjo gūsiu, emocinės raiškos įvairiaspalviškumu apgaubęs atliekamą Sonatą, suskambėjusią jaunatviškai veržliai, bet kartu ir susimąstant.

Vytautė Markeliūnienė, Senosios ir naujosios Europos susitikimai, 7 meno dienos, 2004 07 23

I. Armonaitės - smuikininkės iš prigimties - griežimą visad ir visur lydi stebėtina interpretacijos logika. Jokiu būdu ne racionalistinė, o sušildyta vidine muzikos pajauta, ji garantuoja visų atlikimo komponentų pusiausvyrą. Nors ir turėdama didžiulį virtuozės potencialą, I. Armonaitė iškelia į pirmą planą ne smuikavimo meistriškumą patį savaime, o kūrinio koncepciją. Taip koordinuodamas visus atlikimo procesus, smuikas tampa ansamblio vairininku.

Vladas Zalatoris, Armonų trio koncertas "Euroradijo" auditorijai, 7 meno dienos, 2003 10 10

Smuikininkę Ingridą Armonaitę drąsiai priskirtume prie stipriausių dabarties mūsų smuikininkų, atkakliai gludinančių savo braižą, racionaliai ieškančių interpretacinei saviraiškai kuo artimesnės muzikos klodų. (...) Tuo tarpu L. Harrisono tirštas muzikinis verpetas - tarsi sudėtinga formos, koncepcijos lygtis, kurią smuikininkė azartiškai sprendžia drauge su lygiaverte partnere, pianiste A. Banaityte. Jos įprasmina klampią šio eklektiško "Duo" muzikinę medžiagą, suteikdamos jai filosofinės gelmės, žanrinio šėlsmo bei virtuozinio efektingumo.

Vytautė Markeliūnienė, Naujas puslapis mūsų atlikėjų diskografijoje, 7 meno dienos, 2002 11 22

Žymi smuikininkė, kelių tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Armonaitė bei pianistas ir dirigentas Leonidas Dorfmanas savo talento gerbėjams sausio 31 d. Nacionalinėje filharmonijoje pateikė solidžią ir sudėtingą programą. (...) Geras susiklausymas ir ansambliškumas neleido abejoti scenos partnerių patirtimi. Į repertuarą seniai įėjusi J. Brahmso Trečioji sonata skambėjo itin brandžiai, o jos Adagio dalį galima buvo laikyti pirmosios koncerto dalies viršūne. Įtaigi lyrikė I. Armonaitė stebino ne tik J. Brahmso, bet ir kitų kompozitorių lėtųjų dalių dramatizmu ir sugestija. (...) Salėje tvyrojusi tyla liudijo, kad įdomiai ir sudėtingai programai klausytojai buvo pasirengę ir skyrė meistrams deramą įvertinimą.

Daiva Tamošaitytė, Ingridos Armonaitės ir Leonido Dorfmano kamerinės muzikos rečitalis, Muzikos barai, 2007 03 28

Antroje koncerto dalyje R. Vingras su smuikininke Ingrida Armonaite atliko Johanneso Brahmso sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 3. Tuomet išraiškingas pianistas atsiskleidė ir kaip subtilus kamerinio ansamblio partneris, atliepdamas stiprios energetikos ir nepriekaištingos technikos smuikininkės intencijas. Ši programa verta ne vienos scenos ir ne vieno atlikimo. Atlikėjams linkiu tolesnių partnerystės galimybių.

Jūratė Katinaitė, Atspindžiai praeities šuliniuos, Liepos 11–18 d. Nidoje vykusio XIII tarptautinio Thomo Manno festivalio įspūdžiai, Literatūra ir menas, 2009 07 31, Nr. 3248